Pandemija, karantinas ir rinkose išaugęs kainų kintamumas sužadina fantaziją. Kuo didesnis neapibrėžtumas, tuo aktyviau veikia vaizduotė. Todėl dabar internete toli nenueisi neperskaitęs dar vieno scenarijaus apie tai, kas bus su pasauliu/ekonomika/visuomene/finansų rinkomis po krizės.
Kuo scenarijų daugiau, tuo labiau žmonės mėgsta spėlioti, kaip ateityje judės rinkos. O pasiūlius didžiausios tikimybės scenarijų – pagal kurį niekas iš esmės nesikeis – dabar nebent į snukį gali gauti. Ateities scenarijus turi būti paremtas išvedžiojimais, spekuliacijomis ir geriausia bent kiek apokaliptinis, žadantis esmines reformas.
Viskas su tuo gerai. Fantastika ir mokslinė fantastika yra puikios laisvalaikio pramogos. Tik galima įvažiuoti į problemas, kai pagal pasakas pradedi priimti realius sprendimus.
Prisigalvoję įvairių fantazijų, ypač dabar, žmonės daro finansinius sprendimus. Statistika rodo, jog įvairūs smulkiesiems klientams paslaugas teikiantys finansų tarpininkai (brokeriai) išgyvena aukso amžių. Naujų klientų srautai yra didžiausi per ilgą laiką.
Nors remti brokerius sunkiais laikais nėra pats blogiausias užsiėmimas, tačiau daugelis pradedančiųjų galvoja, kad eina sau, ne brokeriui, pinigų uždirbti. Tad šiek tiek apie tai.
Finansų rinkų nuspėti neįmanoma. Ypač trumpuoju laikotarpiu. Rinkos visuomet juda ten, kur nori ir kaip nori. Niekas niekada negali pasakyti, kur bus rinka už dienos, savaitės, mėnesio. Nes kainų pokyčiai rinkose yra _daugmaž_ normaliai išsidėstę aplink nulį* – tai yra tiek +1% tiek -1% pokytis per dieną yra vienodai tikėtinas bet kuriuo metu.
*žinau, kad tai nėra griežtai tiesa dėl storų uodegų, tačiau šio teksto kontekste tokia generalizacija yra pakankamai teisinga
Pavyzdžiui dabartinėje situacijoje nuspėti, ar rinkos toliau kils, ar kris (tad matysim naujus dugnus), negali niekas. Bandymai spėlioti gali būti smagiu užsiėmimu prie alaus. Tačiau praktiškai iš spėliojimų naudos jokios. Joks patyręs investuotojas ar spekuliantas laiko nešvaisto spėliodamas, kur judės rinkos kitą savaitę ar kitą mėnesį.
Nes poryt į sceną gali išeiti koks J. Dimon arba J. H. Simons ir pasakyti jūs visi idiotai, karantinas tęsis dar 12 mėnesių, bankrutuos 80% pasaulio, mes išparduodam visas pozicijas. Arba JAV CDC gali pateikti pranešimą, jog virusas nepagydomas. Tokiu atveju per dieną matysim -5% ar -10%. Lygiai taip pat gali į sceną išeiti Roche ir sakyti zdarowa, išradom vaistus, ryt pradedam deliverint. Šiuo atveju rinkos per dieną šoks aukštyn 5% ar 10%.
Gali ir niekas neišeiti, viskas vykti pagal bazinį planą: per ateinančius kelis mėnesius karantinai visame pasaulyje bus švelninami, artėsime prie vakcinos išradimo, pasaulis taikysis kurį laiką gyventi ribojant socialinius kontaktus. Tuomet rinkos toliau sau ramiai judės aukštyn/žemyn po kelis procentus per dieną.
Visos situacijos yra galimos ir realios. Gali nutikti bet kas. Nėra net žmogaus ant šios žemės, kuris visus galimus scenarijus sugalvotų. Ką jau kalbėti apie teisingo vienintelio nuspėjimą. Tai nėra realu.
Galima bandyti nuspėti labiausiai tikėtinus scenarijus, priskirti jiems tikimybes ir bandyti remiantis tuo prekiauti. Tai daryti galima, nors šiandien turbūt nelabai patartina. Bet niekuomet negalima galvoti, kad kažkuris konkretus scenarijus būtinai išsipildys.
Pats kvailiausias būdas dirbti finansų rinkose, tai patikėti, kad rinkos kils arba kris ir, remiantis tuo naiviu tikėjimu, pirkti arba parduoti finansinius instrumentus. Niekas, kas turi proto ir patirties, niekada neperka ir/ar neparduoda, nes galvoja, kad rinkos kils/kris. Visi žino, kad jos gali ir kilti, ir kristi ir ratu suktis. Bet koks sprendimas dėl tikėjimo, kad rinka kažkur judės, yra pavojingas.
Patikėjus, kad žinai, kur judės rinka (ir dėl to perki ar parduodi), realiai įtiki, kad tavo subjektyvi realybė bei fantazijos kažkaip veikia objektyvią realybę. Kas iš esmės reiškia, kad pradedi tikėti, jog pasaulis sukasi aplink tavo norus. Jei nusprendi vykdyti pirkimą ar pardavimą, nes galvoji, kad rinka kils ar kris, tai nevykdyk. Tu neturi jokių objektyvių priežasčių pirkti ir/ar parduoti.
Prisiminkit šią tiesą ir pagalvokit, kodėl perkat ar parduodat akcijas. Gali pasidaryti šiek tiek gėdutė susipratus:
Tai ką tada daryti ?
Naujokams dažniausiai siūloma periodiškai investuoti į plačiai diversifikuotus fondus dėl labai konkrečių (ir gerų) priežasčių. Tad geriausia, beveik visiems naujokams, tiesiog pradėti nuo investicijų į gerai diversifikuotus fondus.
Finansų rinkose galima investuoti arba spekuliuoti. Pirmas veiksmas reiškia bandyti per ilgą laikotarpį uždirbti iš aktyvo generuojamų srautų, realios vertės pokyčio. Antras veiksmas reiškia bandyti uždirbti iš kainos pokyčių trumpuoju laikotarpiu.
Pelningai investuoti yra lengviau. Spekuliuoti žymiai sunkiau.
Kuomet žmogus į kažką investuoja, jis negalvoja (bent neturi galvoti), kad rinkos kils, dėl to pirkti verta ! Toks investavimo būdas net turi savo lotynišką pavadinimą – idioticus maximus.
Normalaus investavimo esmę geriausia suprasti per paskolas.
Kuomet skolini pinigus įmonei, negalvoji apie tai, kur judės akcijų rinkos. Nes tau nelabai svarbu, ar akcijos pakils 10%, ar nukris 5%. Svarbu, jog įmonė mokėtų palūkanas ir pinigus grąžintų. Todėl giliniesi į įmonės finansus, verslo modelį, vadovybės gebėjimus ir kitus faktorius, kurie gali atskleisti, ar įmonė bus pajėgi pasiskolintus pinigus panaudoti protingai, mokėti tau palūkanas ir, suėjus terminui, skolą grąžinti. Ar rinkos per tą laiką kils, ar kris yra labai antraeilis dalykas.
Lygiai taip pat į investicijas reikėtų žiūrėti ir tada, kai investuoji į įmonės akcijas. Akcijos nėra magija. Tai yra tik įmonės dalis. Jei įmonė per ateinančius 20 metų nuolat didins pelną, apimtis, lojalių klientų skaičių – tai yra dirbs sėkmingai – tai ir įmonės akcijų kaina kils. Taip, būna momentų, kai labai gerų įmonių akcijų kainos krenta ir kainuoja labai pigiai. Tačiau praėjus neramumams, ilgainiui viskas normalizuojasi. Taip yra visada.
Todėl investuotojui neturėtų rūpėti, kur bus rinka (ar tos įmonės akcijos) po mėnesio, metų. Svarbiausia, kad per ateinančius dešimtmečius įmonė veiktų pelningai, mokėtų dividendus, plėstųsi ir taip toliau. Jei per 10 metų įmonės pelnas padidės 3 kartus (ir tai bus tvarus augimas), o akcijų kiekis nesikeis, tai ir akcijų kaina padidės 3 kartus. Akcijos nėra magija, tik įmonės dalis.
Net jei pirktos įmonės akcijos atpigs 50%, investuotojui tai neturi rūpėti. Popierinis nuostolis tampa svarbus tik artėjant investicijų laikotarpio pabaigai, kuomet iki visų turimų investicijų realizavimo lieka keli metai. Tuomet mums pradeda rūpėti kintamumas. Nes nuostoliu arba pelnu kažką galima vadinti tik tada, kai sandoris uždarytas. Kol pozicija stovi atvira, tol nei pelno, nei nuostolio nėra.
Be šių elementarių dalykų svarbu suvokti ir pasiūlos/paklausos dėsnius. Akcijų kainos nesikeičia dėl mistinių priežasčių. Jos visada kinta tik dėl pasiūlos/paklausos pokyčių. Todėl jei pirksime Joniškėlyje įsikūrusio autoserviso akcijas, tai jų kaina ir per 10 metų, nepaisant pelno, gali nesikeisti. Nes toks verslas investuotojams nebus įdomus, todėl niekas nenorės jo pirkti, todėl akcijos neturės paklausos.
Dėl to neverta ir biržose ieškoti ultra mažų įmonių akcijų, kurios turi nuostabų potencialą, tačiau dabar yra pigios. Nes tos įmonės dažniausiai yra niekam neįdomios. Rizikos kapitalo ir startuolių ekosistema įdomias ir potencialą turinčias mažas įmones pagauna bei užaugina anksti. Rožiniuose akcijų sąrašuose jos nesimėto.
Todėl investicijai yra tinkamesnės didelės ir stabilios įmonės. Kurios jau žino, kaip reikia dirbti sėkmingai. O tam, kad nereikėtų rinktis, kuri čia iš didžiausių įmonių bus ir ateity sėkminga, geriausia rinktis gerai diversifikuotus fondus. Perkant juos periodiškai, dėl čia aprašytų priežasčių.
Tai yra geriausias algoritmas pradedančiajam. Nepaisant to, kad profesionalūs investuotojai dirba kiek kitaip, pradedantysis neturėtų bandyti replikuoti profesionalų. Nebent labai gerai supranta, kodėl gali juos replikuoti.
Bet čia žiauriai nuobodu, aš noriu būti spekuliantas !
Taip, visi pradedantieji nori spekuliuoti. Nes taip galima uždirbti daugiau ir greičiau. Žinoma.
Spekuliavimą trumpai jau aprašiau čia.
Šį kartą norėčiau kiek giliau apie spekuliavimo esmę ir absurdiškus smulkiųjų įsitikinimus.
Spekuliavimo esmė yra paprasta – perku pigiau, parduodu brangiau (arba vice versa). Tad tikslas yra surasti tokį daiktą, kurį nupirkęs galėčiau kažkam perparduoti už didesnę kainą. Taip veikia nemaža prekybos dalis, pavyzdžiui visas naudotų automobilių verslas.
Veikia dėl labai aiškių ir konkrečių priežasčių. Dažniausiai tos priežastys susiveda į specifinius kontaktus, žinias, gebėjimus, galimybę pirkti dideliais kiekiais ir taip toliau. Tačiau visi prekiautojai realioje ekonomikoje turi aiškų suvokimą, kodėl jie gali nupirkti pigiau ir parduoti brangiau. Visi.
Tuo tarpu finansų rinkose 90% (ar daugiau) smulkiųjų spekuliantų neturi jokio suvokimo, koks jų pranašumas ir kodėl jie gali nupirkti pigiau, nei kažkas kitas. Jie tiesiog maigo mygtukus, nes kažkuo tiki. Vienas tiki savo makroekonomine analize, kitas gražiais piešinukais ant grafiko, trečias dar kokiu šuldubuldu. Bet visi šie tikėjimai turi vieną bendrą faktorių – jie niekam nerūpi ir yra smulkiųjų spekuliantų sau sekamos pasakos. Kurios kartais leidžia uždirbti, kartais veda į nuostolius. O, atėmus tarpininko komisinį, per laiką suvalgo spekulianto krepšelį.
Kadangi kainai per atitinkamą trumpą laikotarpį (sakykim ~ iki pusmečio) pasikeisti tiek +X%, tiek -X% tikimybė yra daugmaž vienoda, o per ilgesnį laikotarpį didėja tikimybė, kad kaina augs, protingas spekuliantas niekada neužsiima spėliojimu, ar artimiausiu metu rinka kils, ar kris. Taip elgtis yra absurdas. Savo pinigų deginimas.
Geriau pasikurti šašlykinę, sumesti 10k eurų ir šašlyką pasikepti. Tikrai geriau.
Tikėtis, kad rinka kils, remiantis statistika, galima tik per ilgesnį laikotarpį (kuomet kainos pokyčių išsidėstymas pradeda judėti į dešinę pusę). Trumpuoju laikotarpiu niekas niekada nežino, kur judės rinkos.
Profesionalūs spekuliantai tai puikiai suvokia. Todėl neperka, remiantis magijomis. Jie prekiauja per tam tikrus įvykius, išnaudoja potencialiai perteklines rinkos reakcijas, dirba su long/short krepšeliais, prekiauja pasirinkimo sandoriais, užsiima high frequency trading ir panašiai. Tai yra naudoja strategijas, kuriose yra aiškiai apibrėžta priežastis, dėl kurios statistiškai galima nupirkti pigiau, o parduoti brangiau. Kitaip sakant, naudoja strategijas, kurios yra statistiškai teisios.
Žinoma, jie atkreipia dėmesį į analitikų (makro ar techninės pusės) voodoo. Pažiūri, kur koks slankusis vidurkis, palaikymas ar pasipriešinimas, kokių bedarbystės duomenų galima tikėtis. Bet sprendimus daro ne remiantis šiais faktoriais. Šie faktoriai svarbūs tik dėl to, kad gali, esant tam tikroms sąlygoms (pvz mažam likvidumui), tapti self fulfilling prophecy (plačiau G. Norden Technical analysis ant the active trader knygoje). Bet bendrai šių faktorių spėliojimas, aprašymas ir pateikimas visuomenei yra kalbančių galvų, analitikų ir akademikų duona.
Profesionalus spekuliantas gali nuspręsti parduoti put spread‘ą tik po to, kai atsimušim į palaikymo lygį. Tačiau jis niekada neparduos put spread‘o dėl to, kad atsimušėm į palaikymo lygį. Antrasis variantas neturi jokio statistinio pranašumo ir loginio pagrindo, todėl tai negali būti viable strategija.
Tuo tarpu naujokai dažniausiai galvoja, kad profesionalūs spekuliantai perka ar parduoda akcijas ir valiutas, nes kažkuo tiki. Tiki, kad rinkos kils arba kris. Kad būtent gebėjimas nuspėti rinkos pokyčius yra uždarbio priežastis. Dėl ko absoliučiai didžioji dauguma (80-90%) smulkiųjų spekuliantų arba pinigus pradirba, arba uždirba mažiau, nei per tą patį laikotarpį sugeneruoja koks nors platus fondas kaip S&P 500.
Kas reiškia, jog į spekuliacijas sudėti resursai būna iššvaistyti. Nes nupirktas ir pamirštas S&P 500 ETF be jokio papildomo darbo būtų sugeneravęs daugiau eurų.
Neįmanoma būti sėkmingam, jei sieki neįmanomo. Gali kiek nori treniruoti kojas, bet iki Mėnulio pašokti vis tiek niekada nepavyks. Tam tikri dalykai yra fiziškai ar statistiškai neįmanomi. Vienas iš tų dalykų – gebėjimas nuspėti, kur judės rinka trumpuoju laikotarpiu.
Valiutas arba akcijas tiesiog aktyviai perkančių/parduodančių ir iš to gerai uždirbančių žmonių pasaulyje greičiausiai yra mažiau (tiek nominalia, tiek procentine išraiška), nei self-made millionaires. Todėl vidutiniam sėkmės siekti pasiruošusiam spekuliantui labiau apsimoka bandyti pradėti verslus, o ne atsitiktine tvarka maigyti BUY/SELL mygtukus.
Didelė dalis sėkmingų spekuliantų, atmetus finansinio sverto įtaką, arba uždirba labai panašiai tiek, kiek rinka, arba naudoja sofistikuotus statistinius metodus, kurie suteikia aiškų pranašumą. Tačiau šie instrumentai bei metodai smulkiesiems nėra prieinami. Tiksliau net nėra žinomi ar suvokiami.
Niekas niekada nežino, kur judės rinka, kaip keisis kainos. Jei asmeninė prekybos strategija reikalauja nuspėti kainų pokyčius, tai asmeninė strategija reikalauja neįmanomo ir garantuotai, anksčiau ar vėliau, lems nuostolius.
Neužsiiminėkit nesąmonėmis. Jei nesuprantat, kaip galima uždirbti nebandant nuspėti, kur judės rinka, tai nebandykit uždirbti. Pirkit kas mėnesį plačiai diversifikuotus fondus ir turėsit sau statistiškai teisingą strategiją.