Categories
Uncategorized

Prognozės ir prekyba per pasaulio pabaigą

Pinigų prigamins per daug, nieko jie bus verti, reikia pirkti auksą. Juk krizė dar tik prasideda, rinkos nenustoja kristi, viskas bus blogiau, nei 1929. Čia ne šiaip krizė, šita krizė pakeis mūsų gyvenimą ir pasaulį. Nuo šiol gyvensim, vartosim, dirbsim iš esmės kitaip. Valstybės žlugs, bus hiperinfliacija.

Tokių ir panašių pasakymų pilnas internetas. Tiek šiandien, tiek 2011/2012, tiek 2008/09, tiek 2001, tiek etc etc etc. Jie ypač populiarūs tarp smulkiųjų ir patirties neturinčių investuotojų. Ten įvairiausi pasaulio pabaigos scenarijai plinta greičiau nei COVID-19. Net kai kurie instituciniai prilygina šiandieną 1929 metams – bet dažniausiai tam, kad Bloomberge ar FT vietos reklamai gautų.

Taip vyksta visuomet. Tą patį stebėjome 2009 metais. Visos antraštės rėkė, kad bus pasaulio pabaiga, petrodoleriui galas, nekilnojamo turto rinka nieka nebus tokia kaip buvo, kapitalistinė santvarka pasmerkta mirti – jaunimas net Wall Street’ą okupavęs buvo. Tą patį stebėjome ir per dot-com krizę. Net per Europos skolų krizę situacija iš esmės buvo tokia pati – pasaulis pasikeis, bus hiperinfliacija, Europos sąjunga žlugs. Yadda yadda.

Taip žmonės kalba per kiekvieną krizę.

Prognozės ir prekyba

Iš esmės pasaulio pabaigos pranašu būti užsiėmimas nėra dėkingas. Net krizės pranašu būti labai sunku, nes, vaikydamasis vienkartinio teisumo, nuolat būsi neteisus statistiškai (kaip aprašiau čia). Ką jau kalbėti apie pasaulio pabaigą. Krizės bent jau 10 kartų per gyvenimą įvyksta. Tad kartą per dešimt metų gali sakyti sakiau, kad taip bus, durniai jūs, neklasėt manęs gudraus. Tuo tarpu pasaulio pabaigos nutinka tik kartą per kelis šimtus metų.

Iš kitos pusės, jei jau pataikysi nuspėti pasaulio pabaigą, tai galės apie tave filmus kurti (jei dar bus toks dalykas po pasaulio pabaigos). Tad gal ir neblogas rizikos/grąžos santykis, jei nori laurų ir pripažinimo. Juk tikimybė, kad pasaulio pabaiga nutiks, laikui artėjant prie begalybės, artėja prie vieneto. Tad per kiekvieną didesnę krizę spėti, kad jau dabar tai tikrai viskas bus kitaip ir bus pasaulio pabaiga, tampa vis statistiškai racionaliau. Kažkada tikrai būsi teisus. Gal ne per savo gyvenimą, bet kažkada būsi.

Bet jei nori uždirbti pinigų, ko ir turėtum siekti finansų rinkose (nors didžioji dalis smulkiųjų siekia ne užsidirbti, o kažkam kažką įrodyti ir pasirodyti teisūs), spėlioti apie krizes ir ypač pasaulio pabaigas nėra prasmės. Bendrai, spėlionės ir pranašystės finansų rinkose yra bevertės ir bereikšmės. Čia spėlioja ir prognozuoja tik naujokai arba ekonomistai ekranuose. Pirmieji nori pasirodyti gudrūs bei teisūs, o antrųjų darbas prognozuoti ir spėlioti.

Finansų rinkose prekiaujantys supranta skirtumą tarp buvimo teisiu ir buvimo statistiškai teisiu. Taip pat supranta, kad spėlioti ir prognozuoti konkretaus ateities scenarijaus nėra prasmės. Ateities tu nežinai ir turi priimti geriausią sprendimą, vadovaujantis turima informacija. Tas sprendimas yra susijęs su rizika, todėl gali atnešti tiek pelną, tiek nuostolį. Priimti vien geriausius sprendimus neįmanoma. Svarbiausia sprendimą priimti, jis neturi būti optimalus. Nes blogiausia yra nepriimtas sprendimas. O negeras priimtas sprendimas visuomet yra geriau už nepriimtą.

Tas sprendimas gali būti tiek pirkti, tiek parduoti. Sprendimas gali būti ir šiandien nedaryti nieko, laukiant XYZ įvykio. Tačiau tai turi būti aktyvus aiškiai pagrįstas sprendimas, ne emocijų vedamas šokinėjimas, remiantis išfantazuota ateitimi. Niekas nežino, kiek tęsis karantinas. Niekas nežino, kokia bus jo reali įtaka ekonomikai. Niekas nežino, kaip atrodys finansų rinkos po mėnesio. Gali nutikti absoliučiai bet kas. Gali pasirodyti, kad nuo pasveikimo, po 4 mėnesių, 15% žmonių plaučiai sprogsta ir jie pavirsta į zombius – fuck knows, kas gali įvykti.

Todėl ateities neprognozuoji. Priimi sprendimą ir užimi pozicijas. Gali pasirinkti būti pesimistu ir bandyti kurti gamma/vega positive portfolio. Gali būti optimistu ir pirkti įmonių akcijas, atpigusius ilgalaikius call opcionus ar dar ką nors įdomaus. Gali nuspręsti, kad iki nenutiks XYZ dalykas, nedarysi nieko, tačiau nutikus XYZ, pradėsi pirkti/parduoti.

Nors toks sprendimas atrodo kaip prognozė dėl ateities (prognozuoju, kad kils, todėl perku), tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Svarbiausia, ar sprendimas prasideda nuo prognozės, ar nuo faktinių šiandienos aplinkybių ir iš tų aplinkybių kylančių galimų įvairių scenarijų.

Jei pradedi prognozuoti, kad kils ir perki todėl, kad taip prognozavai, dažnai į poziciją įeisi su pertekliniu optimizmu – galimai naudosi svertą, pradėsi pirkti už visus laisvus pinigus, neturėsi strategijos tam atvejui, jei nekils. Nes turėsi tik vieną įsivaizdavimą. Tai yra savo analize paremtą optimistinį ateities scenarijų, kuris, atvirai kalbant, tebus tavo subjektyvios ir nieko vertos fantazijos.

Tuo tarpu jei ateities neprognozuoji, bet užimi tam tikrą poziciją, remiantis statistinių galimybių susietų su įvairiais ateities scenarijais aibe, būsi pasiruošęs įvairioms baigtims. Jei nuspręsi pirkti, pirksi po truputį, be sverto, su blaiviu suvokimu, kad investuotų pinigų gali likti 30-50% ar mažiau. Jei nuspręsi parduoti, nesiimsi stačiai shortinti akcijų indeksų, o sukonstruosi išvestinių finansinių priemonių strategiją, kuri leis apriboti galimus nuostolius. Jei nuspręsi nieko neveikti, tai ne dėl to, kad dabar niekas neaišku (neaišku bus visad), o todėl, kad lauki tam tikrų konkrečių kriterijų išsipildymo.

Skirtumai subtilūs, bet esminiai. Kol bandysi prognozuoti ir nuspėti ateitį, tol sieksi būti teisus, o ne uždirbti, tol ir neuždirbsi. Kai pradėsi tikėti, kad viskas yra realu ir tavo darbas kuo teisingiau prie tų visų realių scenarijų sukabinti tikimybes, valdant savo riziką, tuomet pradėsi uždirbti.

Paprastas skirtingo požiūrio pavyzdys:

  1. Prognozuoju, kad akcijos šią savaitę pradės kilti, nes jau per daug nukrito, visokie forward PE, slankieji vidurkiai, kiti indikatoriai rodo, kad akcijos yra undervalued. Greitai viskas vėl bus gerai. Todėl einu pirkti kokį nors ETF, kuris turėtų kilti labiausiai.
  2. Manau, kad bus pasaulio pabaiga, nes daug dolerių printina, virusas tik įsibėgėja, karantinas tęsis tikrai 6 mėnesius, todėl krisim dar 50%.
  3. Suprantu, kad COVID-19 kažkada pasibaigs ir tuomet rinkos gali (i) atsigauti, (ii) įeiti į Japonijos scenarijų ir (iii) sugriūti absoliučiai, išmetant pasaulį į anarchiją. Todėl įvertinu kiekvieno scenarijaus subjektyvų realumą ir atlieku veiksmus, įvertinus, kad kitų scenarijų tikimybė nėra nulinė.
  4. Suprantu, kad COVID-19 gali tęstis ilgiau, nei tikėtasi. Todėl dabar nukritęs tikėtinas volatilumas suteikia galimybę su X% rizika uždirbti Y% pelna tuo atveju, jei per ateinančias savaites situacija nesitaisys/blogės. Tad jei Z kartų iš 100 taip nutiks, mano matematinė viltis bus lygi EV=XYZ. Sandoris statistiškai pelningas.

Pavyzdys paprastas ir banalus, bet pirmuoju atveju ir antruoju į rinkas tu išeini su savo subjektyviu tikėjimu, kuris niekam neįdomus. Trečiu ir ketvirtu atveju išeini su tikėjimu, kad tavo tikėjimas niekam neįdomus ir būti gali visaip. Tai yra esminis skirtumas.

Smulkusis investuotojas

Tačiau visi aprašyti reikalai smulkiųjų investuotojų jaudinti neturėtų. Nes smulkieji investuotojams spekuliuoti nereikia. Bandymai aktyviai keisti krepšelio sudėtį, pirkti ir parduoti ir gaudyti rinką beveik visais atvejais baigiasi vienodai.

Spekuliuoti ir bandyti naudoti įvairias protingas strategijas turėtų tie, kas turi patirties. Be pakankamos patirties, laiko, žinių ir pinigų kiekio išspekuliuoti įvairias krizes ir iš to uždirbti bent kokį apčiuopiamą pelną, smulkiajam investuotojui, yra daugiau ar mažiau neįmanoma.

Taip, kartais gali pasisekti. Tačiau vidutiniu atveju baigtis bus liūdna.

Todėl smulkieji turėtų vadovautis savo ilgalaike strategija. Kiekvieną periodą atlikti numatytus pirkimus ir žiūrėti į 10-20 metų laiko horizontą. Kaip jau ne kartą aprašyta šiame tinklaraštyje.

Jei laiko horintas dėl amžiaus yra mažesnis, nei 10-20 metų, tuomet spekuliuoti nereikia juo labiau. Bet 60 metų žmonėms, kurie visą gyvenimą investavo į akcijas, dažniausiai mano pamokymai nėra labai reikalingi. Jie jau matę dalykų ir žino, kaip elgtis.

O tai kaip dėl pasaulio pabaigos ?

Pasaulio pabaiga, kaip ir krizė, kada nors ateis. Ar ateis šį kartą ? Niekas nežino. Yra tam tikra tikimybė, kad taip. Ji labai maža, bet yra. Jei viskas tęsis dar ilgai, mūsų pasaulio santvarka tikrai gali sulūžti.

Bet kiek tęsis ir kaip baigsis – niekas nežino. Todėl bet kokie spėliojimai ir prognozės tėra subjektyvios fantazijos. Kurios gali išsipildyti, gali ir neišsipildyti. Nepaisant baigties, tai nekeičia fakto, jog tiek geros, tiek blogos ateities prognozės tėra fantazijos.

Yra du objektyvūs faktai. Pirmas, jog situacija šiandien yra tokia, kokia yra. Antras, jog COVID-19 praeis. Laike tarp pirmo ir antro atsigula daug fantazijų, kiekvienos kurių vertė, nepaisant subjektyvaus pasitenkinimo dėl galimo asmeninės fantazijos išsipildymo, yra labai ribota.

Bet kokiu atveju pasaulis tikrai negrius dėl to, kad valstybės per metus pasiskolins papildomai 5-10% nuo savo BVP. Paika galvoti, jog dėl atlyginimų kompensavimo ar vienkartinių išmokų gyventojams kils hiperinfliacija. Skaičiai ne tie.

Šiandienis beprecedentis valstybių atsakas tėra kibiras gerame baseine, pripiltame per pastaruosius 70 metų. Jis nenulauš sistemos. Tik galimai paaštrins jau esamas struktūrines problemas.

Bet su panašiomis problemomis per istoriją buvo susitvarkyta. Be jokių didelių revoliucijų, santvarkos pokyčių ar normalios pasaulio pabaigos. Net du pasauliniai karai per šimtmetį nesulaužė ir kilo ne dėl kapitalistinės santvarkos, finansų rinkų esmės ar pasaulinės prekybos modelių. Tad tikėtis, kad jas sulaužys šiandieninėė pandemija yra sunkiai pagrindžiama kokiais nors objektyviais argumentais.

Bet tokia tikimybė yra kiek didesnė, nei nulis. To pamiršti negalima.