Rizika skiriasi nuo neapibrėžtumo. Riziką galima pamatuoti ir įvertinti įvairiems potencialiems ateities scenarijams priskiriant grąžos profilius bei tikimybes. Tuo tarpu neapibrėžtumo atveju apie ateitį nežinome nieko, tad ir kažkokių tikimybių galimiems scenarijams priskirti negalime – nes negalime įsivaizduoti, kokie tie scenarijai bus.
Apie tai, kaip tvarkytis su rizikomis bei jas valdyti, prirašyta begalė knygų, sukurta turinio youtube, ir kur tik ne. Universitetai dėsto rizikos valdymo kursus, akademikai moko rizikas optimizuoti ir kepa šia tema tyrimus. Tik noro kažkiek turint, apie rizikos valdymą pasimokyti galima labai daug.
Tuo tarpu apie neapibrėžtumą kalbama mažiau. Nes, tiesą sakant, nėra šia tema labai daug ko ir kalbėti. Neapibrėžtumo negali aprašyti matematiškai, jo negali išmatuoti, negali atlikti kažkokių rimtų tyrimų ir padaryti išvadų. Neapibrėžtumas iš esmės yra žinių bei gebėjimo prognozuoti neegzistavimas.
Kiekviena ateities situacija gyvenime ir rinkose turi kelis elementus:
- Ką žinome.
- Ką žinome, kad nežinome.
- Ko nežinome, kad nežinome.
Pirmoji dalis yra labai aiški. Važiuodami į Klaipėdą žinome, kad važiuojame į Klaipėdą. Žinome, kad nelis. Žinome, kad automobilis turi keturis ratus, yra techniškai tvarkingas kelionės pradžioje. Žinome, kad jaučiamės gerai ir vairuoti galime. Tai yra tam tikri objektyvūs faktai, kurie nemaža dalimi lemia ateities scenarijų tikimybes.
Antra dalis yra kiek neaiškesnė. Nežinome, ar tikrai nuvažiuosime į Klaipėdą – greičiausiai taip, bet gali tekti pakeliui apsisukti. Taip pat gali sprogti automobilio padanga. Gali sugesti kažkas po kapotu. Galime patekti į avariją. Dar žinome, kad nežinome, kada tiksliai būsime vietoje, kaip jausimės kelionės pabaigoje.
Visų šių dalykų žinoti negalime, bet realistiškai iš anksto žinome, kad vienas iš jų gali nutikti. Todėl juos įvertiname ir elgiamės atitinkamai. Juo labiau, didelė dalis žinomų nežinomųjų yra mitiguojama per tai, ką tikrai žinome: žinodami, kad nežinome, ar sprogs padanga, patikriname padangų kokybę prieš kelionę, dėl ko padangų sprogimo tikimybė mažėja.
Trečia dalis yra visiškai neaiški. Niekas, na ar beveik niekas, prieš važiuojant į Klaipėdą nevertina galimos ateivių invazijos. Portalo į paralelinę visatą atsivėrimo. Jėzaus naujo atėjimo. Patekimo į erdvėlaikio anomaliją ir atsiradimo Vytauto Lietuvoje. Na ir begalybės kitų dalykų, kurie gali būti ir žemiškesni (pvz automobilio užsidegimas dėl to, kad nusidėvėjo kokio laidelio apsauginis sluoksnis), apie kuriuos vidutinis žmogus niekada negalvoja. O net jei galvotų, įvertinti objektyviai jų nutikimo tikimybių negalėtų.
Būtent ši trečia dalis ir sukuria visą gyvenimo žavesį. Jei egzistuotų tik pirmos dvi dalys, tuomet ateitį būtų galima nuspėti. Jei gali žinoti visus dalykus, kurie gali nutikti, tuomet gali, turėdamas objektyvų išeities tašką, sukurti visus įmanomus ateities scenarijus, priskirti jiems tikimybes ir visuomet priimti optimalų sprendimą. Tačiau kuomet yra dalykų, apie kuriuos net nežinai, kad nežinai, tokių modelių kurti neįmanoma.
Investavime tą trečią dalį mes vadiname neapibrėžtumu. Antrą vadiname rizika. O pirmąją pasiruošimu, žiniomis, patirtimi, turimais resursais. Visi patys galime valdyti pirmąją dalį – mokytis, domėtis, kaupti resursus, gilinti patirtį. Antrąją dalį valdysime tiek gerai, kiek iki jos valdymo bus sudėliota pirmoji dalis. Be žinių, patirties, resursų ir noro mokytis, rizikos valdymas neveiks. Na o trečiąją dalį dažniausiai pamirštame, nes vis tiek su ja nieko negali padaryti.
Vienok požiūris, jog su neapibrėžtumu nieko gudraus nepadarysi, todėl apie jį per daug galvoti prasmės nėra, teisingas. Kam švaistyti resursus tam, ko negali pakeisti. Kad ir kiek pastangų dėsi, nuo ateivių invazijos neapsisaugosi.
Tačiau dėl reiškinio nesukti galvos ir tą reiškinį gebėti normaliai suprasti nėra tapatu. Tiksliau, norint nesukti dėl kažko galvos, tą kažką pirmiausia reikėtų gerai suprasti. Nes tik tada aiškiai žinosi, ar teisingai elgiesi nekreipdamas dėmesio į reiškinį.
Apie neapibrėžtumą suprasti reikia kelis dalykus.
Pirmiausia, kad jo lygis nuolat kinta. Kuomet pasaulis gyvena savo įprastą gyvenimą, neapibrėžtumo turime mažiau. Kai ateina pandemija, teroristinis išpuolis, netikėtai prasideda karas – neapibrėžtumas padidėja. Kitaip sakant, normaliu atveju, neapibrėžtumą kelia galimi labiau hipotetiniai įvykiai. Tačiau tam tikrais atvejais nutinka įvykių, kurie savo prigimtimi yra mums labai menkai suprantami arba tiesiog negali būti prognozuojami, dėl ko mes prarandame galimybę tiksliai nustatyti, ką žinome, kad nežinome.
Antras svarbus su neapibrėžtumu susijęs faktorius – mūsų galimybė neapibrėžtumo kiekį sumažinti ar padidinti. Jei kalbėsime tiksliai, asmeniškai objektyvaus neapibrėžtumo kiekio mes paveikti negalime. Tačiau pats neapibrėžtumas iš savęs susideda iš subjektyvaus ir objektyvaus neapibrėžtumo. Man neapibrėžtumas nėra tas pats, kas tau, nors bazinis neapibrėžtumas toks pats visiems.
Tarkime pastatę pardavimų vadovą atlikti širdies operacijos neapibrėžtumo situacijoje sukursime žymiai daugiau, nei tam pačiam procesui atlikti naudodami realų daktarą. Nors bazinis neapibrėžtumo lygis nesikeis (ateiviai gali atvykti abiem atvejais), tačiau keisis dėl skirtumo tarp asmenų, atliekančių funkciją, žinių bei patirties lygio atsirandantis neapibrėžtumas.
Tad ir investavime neapibrėžtumo kiekis dažnai bus susijęs su asmenine padėtimi. Nes srities ekspertas turės tam tikrų specifinių žinių, kurių neturėdamas naujokas, tam tikras rizikas pavers neapibrėžtumu. Jei naujokas nežinos, kad instrumentas X turi riziką Y, tuomet jam rizika Y pateks į trečią (nežinau, kad nežinau) kategoriją. Tuo tarpu profesionalas puikiai žinos apie šią riziką, todėl rizika Y jam pateks į antrą kategoriją (žinau, kad nežinau). O tai jau reiškia, kad profesionalas gebės įvertinti ir valdyti riziką Y. Tuo tarpu naujokas apie ją net negalvos.
Vienas iš svarbių investuotojų tikslų – gebėti neapibrėžtumą paversti rizika. Kiekvienam apibrėžiamam ateities scenarijui egzistuos optimali sprendimų imtis. Kiekvienas neapibrėžiamas ateities scenarijus sumažina galimybę priimti optimalų sprendimą. Todėl žinios, patirtis ir turimi resursai finansų rinkose yra ypatingai svarbūs.
Smulkusis investuotojas dėl to ir būna dažniausiai stumiamas į paprastus finansinius produktus, gerai diversifikuotus investicinius krepšelius. Nes kuo produktas paprastesnis ir kuo jo rizikos labiau susijusios su kapitalizmo pamatinėmis tezėmis, mūsų socio-ekonominiu modeliu bendrai, tuo mažiau su juo bus susiję bazinio (objektyvaus) neapibrėžtumo ir tuo geriau/lengviau bus valdomos su produktu susijusios įvairios rizikos. Tad tuo ir tikimybė, kad atsitiks labai blogas scenarijus, yra mažesnė.
Bet visais atvejais labai blogo scenarijaus tikimybė nėra nulis. Neapibrėžtumas egzistuoja visada. Jo kiekis keičiasi priklausomai nuo situacijos ir to, kas atlieka veiksmus. Tačiau iki nulio neapibrėžtumo sumažinti neįmanoma niekada. Būtent neapibrėžtumas, o ne rizikos, investavimą (na ir gyvenimą bendrai) daro įdomiu bei rizikingu. Jei egzistuotų tik rizikos, investuojant prarasti pinigus ilguoju laikotarpiu būtų tiesiog neįmanoma. Dėl neapibrėžtumo tai tampa įmanoma.
Tad jei kada nors galvojate, kad kažkas bus garantuotai taip, klystate. Niekada nepamirškit šios taisyklės.