Rizikos valdymas. Daugelis šią sritį suvokia pakankamai siaurai ir be fantazijos. Kiek tenka skaityti, ką rašo viešoji investavimo erdvė, forumai, socialinių tinklų grupės – dažnas smulkusis, o ypač pradedantysis, rizikas vertina visiškai primityviai. Maždaug tai čia didelis fondas/įmonė/platforma, vis tiek nebankrutuos, viskas bus gerai.
Toks įsivaizdavimas ne taip jau retai baigiasi ašaromis ir liūdesėliu. Kuomet mažesnė ar didesnė dalis santaupų būna ištaškoma tų rizikų, kurių gi neturėjo būti. Nes nu gi čia gi didelis tas fondas, tai kaip suprast jį pardavė ir mane išdulkino ?? Negalėjo juk taip būti !
Su rizikomis didžiausia problema ta, kad jos būna teorinės tol, kol nebūna praktinės. Investavime konkrečiai žinomas faktas ateityje nėra rizika. Tai tiesiog faktas. Rizikos visos gali išsipildyti, o gali ir neišsipildyti. Ir niekas niekada negali tiksliai pasakyti, kurios iš visų įmanomų rizikų išsipildys per X laikotarpį.
Rizikų normalus suvokimas ateina per patirtį. Šiame pasaulyje ant grėblio dažniausiai reikia užlipti, arba bent pamatyti kaip koks pažįstamas užlipa, idant nebenorėtum lipti antrą kartą. Nors ir tas lipimas ne visada padeda. Nes jei sudėlioji grėblių pilną lauką, o jo gale pastatai aukso puodą, žmonės linkę žiūrėti į aukso puodą bei galvoti, kad po užlipimo ant 5 grėblio, tas aukso puodas jau iš esmės rankomis pasiekiamas. Taip veikia klasikiniai sibiriniai FOREX brokeriai su 1:500 svertu.
Rizikas galima skirstyti į dvi dalis: sistemines bei konkretaus produkto.
- Sisteminės rizikos yra tos, kurios gali nugalabyti visą sistemą. Pavyzdžiui meteoritas, karas ir panašiai yra globalios arba regioninės sisteminės rizikos. Šio tipo rizikos gali būti susijusios ir su pavieniu sektoriumi: pavyzdžiui išleidžia 2020-09-20 žurnalistai report‘ą apie tai, kiek bankai visame pasaulyje pinigų praplovė, o jau 2020-09-21 visas bankinis sektorius vanojasi žemyn po 5-10%. Sisteminė krizė buvo ir 2008 metų krizė, ir 2020 metų pandemija. Tad sisteminę krizę reikia suprasti kaip kažką, kas kerta visai sistemai. O ta sistema gali būti tiek viena šalis, tiek visas pasaulis, tiek vienas sektorius.
- Konkretaus produkto (arba emitento) rizika siejasi jau su konkrečiu produktu. Pavyzdžiui kiekviena įmonė turi X% tikimybę bankrutuoti per ateinančius 12 mėnesių. Tokių įmonių kaip AAPL bankroto rizika maža, tuo tarpu tokių kaip NKLA didesnė. Kitas pavienės rizikos pavyzdys yra ABC ETF rizika būti parduotam kitai valdymo įmonei arba sujungtam su kitu ETF. Visais atvejais konkretaus produkto rizika yra specifinė ir susijusi su tuo konkrečiu produktu.
Visi finansiniai instrumentai turi tiek sisteminių, tiek pavienių rizikų. Nepaisant, koks tai būtų instrumentas, kiekvienas iš jų bus susijęs su sisteminėmis ir tam instrumentui konkrečiai pritaikomomis rizikomis. KIEKVIENAS.
Nuo rizikų pabėgti neįmanoma. Jas galima tik (bandyti) valdyti.
Visos rizikos privalo būti kompensuojamos grąža. Pavyzdžiui Lietuva rinkose skolinasi brangiau, nei Vokietija, nes Lietuvos rizikos yra kiek didesnės, nei Vokietijos. Nežymiai, bet šiek tiek didesnės. Bendrai kalbant apie skolas suvokti rizikos ir grąžos sąsają yra pakankamai lengva. Kuo ilgesniam laikui skolini, tuo turi gauti daugiau palūkanų, nes per ilgesnį laiką gali nutikti daugiau dalykų. Taip pat, kuo tavo skolininkas turi mažesnę tikimybę grąžinti paskolą, tuo tu už tą paskolą prašysi didesnių palūkanų. Intuityvu.
Su akcijomis yra kiek sunkiau. Kiekvienos įmonės rizikos yra skirtingos. Fama ir French yra aprašę gerai žinomą ir plačiai baziniame investavime naudojamą trijų faktorių rizikos modelį (https://www.investopedia.com/terms/f/famaandfrenchthreefactormodel.asp#:~:text=The%20Fama%20and%20French%20model,risk%20free%20rate%20of%20return.) Nesileidžiant į techniką ir detales, bet kokio rizikos modelio esmė labai paprasta: privalai nustatyti riziką ir, įvertinus ją, suskaičiuoti, kiek grąžos nori gauti už tą riziką.
Investuodamas į startuolį privalai reikalauti daugiau grąžos, nei investuodamas į didelę ir žinomą įmonę. Nes pastaroji vykdo tvarų verslą ir generuoja didelius pinigus. Tuo tarpu startuolis bet kada gali užlinkti, nes tvarus verslas dar nėra sukurtas, o ateities pinigų srautai nėra aiškūs.
Investuotojo darbas – teisingai įvertinti rizikas ir už jas gauti pakankamą grąžą. Jei rizikos nustatytos teisingai, tačiau gaunama grąža toms rizikoms yra per maža, tokia investicija bloga. Jei rizikų nustatyti nepavyksta (nežinoma, kaip tai daryti), investicija by default yra bloga, nes investuotojas neturi galimybių įvertinti reikalingos grąžos toms rizikoms kompensuoti. Todėl veiksmai tampa nebe investavimu, o lošimu.
Pavyzdžiui investavimas į sutelktinio finansavimo platformas dažnu atveju yra rizikingesnis, nei investavimas į kelis dešimtmečius veikiantį MSCI World indeksą sekantį fondą (tarkim ETF). Kaip bebūtų, didžioji dauguma smulkiųjų tiksliai pasakyti, su kokiomis tiksliai rizikomis (tiek kokybine, tiek kiekybine prasme) yra susijęs investavimas į tarpusavio skolinimosi platformą negali. Dažniausiai tiesiog sakoma ėėė senelyzai čia 15-20% uždirbt gali, ką ten tos tavo akcijos ir tuo visi rizikos vertinimai pasibaigia.
Tačiau realybėje bet kokia grąža gali būti vertinama tik risk-adjusted metodu. Grąža pati iš savęs yra bereikšmė. Svarbu, kiek uždirbsi po to, kai materializuosis bent jau pagrindinės rizikos. Nes, per pakankamai ilgą laikotarpį, visos teorinės rizikos pasireiškia ir praktiškai. Tad ir grąža, nuo teorinės nominalios, ilgainiui nuvažiuoja link realios risk-adjusted.
Pavyzdžiui jei skaičiuosime, kad vidutinis kreditorius moka 15% palūkanas, tačiau 15% kreditorių per 5 metų laikotarpį taps nemokūs, reali grąža bus ne 15%, o maždaug 10-12%. Priklausomai nuo to, kaip ta rizika materializuosis praktikoje.
Su rizikomis susiduriame visuomet, kai kažkam duodame laikyti savo pinigus. Ar tai būtų tarpusavio skolinimo platforma, ar ETF, ar bankas – pinigų laikymas kažkur visada neša tam tikrą riziką. Būtent todėl ir egzistuoja grynųjų pinigų bankuose draudimas: apdraudžiant sumas (iki 100k EUR Lietuvoje), siekiama didžiąją dalį visuomenės apsaugoti nuo banko bankroto rizikos.
Todėl mažiausiai rizikos turi banke gulintys indėliai. Tiek dėl bankų priežiūros, tiek dėl indėlių draudimo. Bijant bankų, galima laikyti pinigus ir grynais. Bet tuomet teks tvarkytis su gaisro, apiplėšimo rizikomis. Tad prieš taip darant, verta pasiskaičiuoti, ar Lietuvos bankroto, ar apiplėšimo rizika yra didesnė ir ar su pinigų laikymu grynaisiais susijusio sąnaudos bent kažką kompensuoja. O gal kaip tik nuvaro viską į neigiamą pusę.
Pinigų laikymas ne banko sąskaitoje, kuri patenka po indėlių draudimo schema, visuomet neša didesnę riziką. Pavyzdžiui pinigų laikymas fonde neša tiek investicinę, tiek fondo operacinę, mokestinę, likvidumo rizikas. Šios rizikos niekada nebus nulinės ir visuomet risk-adjusted grąžą veiks neigiamai.
Jei paskaitysite vertybinių popierių prospektus, ten visuomet rasite ir standartines rizikas. Kiekvieno produkto prospekte bus aprašomos su tuo produktu sietinos rizikos. Pavyzdžiui SPY ETF prospekto 4/5 psl rašo (https://www.ssga.com/library-content/products/fund-docs/etfs/us/ps/SPDR_500-TRUST_PROSPECTUS.pdf):
Tuomet, nukeliavus į 71/72 puslapius, randame:
Kalbant konkrečiai apie ETF kaip finansinį produktą, būtent 71/72 psl pateikta informacija yra žymiai įdomesnė. Nes ji aiškiai parodo, kad investavimas į indeksą sekantį ETF nėra ir negali būti tapatu investavimui į patį indeksą. Nes tiek ETF, tiek jo valdytojas iš savęs prideda papildomų rizikų. Kas iš esmės veda prie būtinybės diversifikuoti perkamus ETF – vieno vienintelio ETF turėjimas krepšelyje niekada nėra racionalus pasirinkimas, nepaisant kiek tas vienas ETF visko apima. Nes tiek paties fondo, tiek valdytojo rizikos niekada negali būti nulinės. Jas taip pat būtina valdyti, kas lengviausiai padaroma per diversifikaciją.
Dar giliau ir plačiau apie ETF rizikas galite pasiskaityti čia: https://www.esrb.europa.eu//pub/pdf/asc/esrb.asc190617_9_canetfscontributesystemicrisk~983ea11870.en.pdf
Rizikų galima prisigalvoti daug ir įvairių. Prospektuose aprašomos tik pagrindinės jų. Investuotojo darbas pirmiausia yra suvokti rizikas. Grąža pati iš savęs yra absoliučiai beprasmė. Jei kažkas lygina tik dviejų produktų arba dviejų pasirinkimų grąžą, tas kažkas yra neišmanėlis ir tokio žmogaus patarimų klausyti negalima.
Investavimo pasaulyje svarbiausia yra rizika. Gebėjimas ją vertinti, suvokti, kokios grąžos logiška už tą riziką reikalauti, kokios yra tavo alternatyvos. Tiesiog pasakyti, kad produktas A panašus į produktą B, bet produkto B grąža per metus 0.5% didesnė, dėl to jis geresnis, negalima. Nebent abu produktai visais atžvilgiais yra identiški, kas nutinka itin retai.
Smulkieji investuotojai pirmiausia linkę vertinti grąžą. Normalūs investuotojai pirmiausia vertina riziką. Grąža yra prisiimtos rizikos pasekmė, ne vice versa. Todėl, norint sėkmingai investuoti, būtina teisingai suvokti ir vertinti rizikas. Tik tokiu atveju ilguoju laikotarpiu pinigus uždirbsite, o ne taškysite.