Pradėjęs rašyti Lėtą pelną daugiau laiko skiriu įvairių YT kanalų ir tiesiog blogų apie investavimą, finansinį raštingumą skaitymui. Juose dažnai aptariama, ar verta rinktis dividendus (kitas išmokas) išmokančius finansinius instrumentus, ar geresni yra tie, kurie viską reinvestuoja patys ir investuotojui neišmoka nieko.
Nesvarbu, ar kalbame apie pavienių įmonių akcijas, ar fondus, bet koks finansinis instrumentas gali arba investuotojams mokėti išmokas (kuponai, dividendai, palūkanos, vienetų išpirkimai), arba jų nemokėti ir viską reinvestuoti į savo pagrindinę veiklą.
Tarkim įmonė X uždirba 10% pelno. Ji gali rinktis, arba visus 10% reinvestuoti į veiklą, arba dalį (pvz 5%) išmokėti investuotojams. Fondas uždirba 10% grąžos. Valdytojas gali nuspręsti viską reinvestuoti toliau, arba išmokėti dalį investuotojams.
Svarbiausia suprasti du esminius momentus: (i) bet kokios išmokos gali būti mokamos tik iš pelno/grąžos, todėl esmė yra būtent pelne/grąžoje ir (ii) išmokos tėra investuotų pinigų grąžinimas investuotojams/akcininkams.
Nežinau, kaip kiti supranta investavimo procesą, tačiau mano idėja labai paprasta: duodu kažkam eurų, kad turėčiau ateityje daugiau eurų. Man neįdomu visi kiti shuldubuldu. Duodu eurus, gaunu eurus. Kol investuotų eurų neatgavau, tol mano investicija nebuvo sėkminga. Bet koks investicinis projektas pasibaigia tik tada (ir jo sėkmė matuojama tik tada), kai eurai sukrenta į mano einamąją sąskaitą. Iki tol viskas tėra magija ir bereikšmiai skaičiai.
Todėl, kuomet kažkas man siūlo pinigų, visuomet juos imu. Ar tai būtų įmonė, ar fondas, ar šiaip gerai nusiteikęs prašalaitis, eurus imu iš visų, kurie tik nori man jų duoti. Nes eurai mano sąskaitoje yra mano eurai. Eurai reinvestuoti į įmonės ar fondo turtą yra įmonės ar fondo eurai.
Žinoma, pilnai suprantu, jog yra atvejų, kuomet reinvestuoti yra logiška. Tam tikri projektai, augimo stadijoje esančios įmonės reinvestuodamos kapitalą man, kaip akcininkui, ilguoju laikotarpiu gali uždirbti didesnę grąžą, nei tą kapitalą išmokėdamos tiesiog dabar. Tačiau tokia matematika galioja tik tam tikrai grupei finansinių instrumentų.
Tuo tarpu jei kalbame apie investicijas į labai diversifikuotą akcijų krepšelį, ypač per įvairius fondus, dažniausiai kalbame apie investavimą į jau užaugusias įmones. Kurios tikrai ramia širdimi gali mokėti dividendus akcininkams.
Todėl pats visuomet teikiu pirmenybę fondams ir įmonėms, kurios moka periodines išmokas. Jei išmokas mokėti finansine prasme racionalu ir įmanoma, tų išmokų man reikia.
Vienas iš argumentų prieš išmokas yra visai racionalus – išmokų gauti nenoriu, nes vis tiek reinvestuosiu į tą patį fondą, tad kam visi tie papildomi pavedimai, juo labiau aš nesu profesionalas ir fondo valdytojas geriau parinks, kur juos dėti. Šis argumentas yra visiškai racionalus ir apgalvotas trumpuoju-vidutiniu laikotarpiu. Tačiau ilguoju laikotarpiu man kelia daug klausimų. Prie to dar prieisime.
Antras argumentas prieš išmokas yra mokesčiai – kam mokėti nuo kiekvienos išmokos mokesčius valstybei ? Juk vis tiek tuos pinigus reinvestuosiu, tad geriau tegul fondo viduje viskas prasisuka, nereiks sumokėti mokesčių, mano grąža bus žymiai didesnė. Šis argumentas taip pat skamba visai racionaliai, kol neišsitrauki kalkuliatoriaus ir nepaskaičiuoji realaus skirtumo.
Trečias argumentas yra apie investavimo esmę – juk vis tiek investuoju ilgam laikui ir dabar pinigų išsitraukti neketinu, tad kam man su tomis išmokomis vargti, mokesčius mokėti ? Šis argumentas vėl yra racionalus trumpuoju laikotarpiu, bet labai kreivas ilguoju.
Pradėkim nuo skaičių, tai yra antrojo argumento.
Įsivaizduokim, jog turim A ir B aktyvus. Galime pasirinkti vieną iš jų ir tuomet į tą aktyvą 30 metų kiekvieną mėnesį investuoti po 200 eurų su 10% metine grąža. Aktyvas A tiesiog generuoja 10% metinės grąžos, aktyvas B iš 10% grąžos išmoka 4% dividendų.
Suskaičiuoti, ką turėsime po 30 metų investicijų į aktyvą A yra lengva: ~456k eurų.
Ką turėsime investavę į aktyvą B kiek sudėtingiau, nes reikia atiminėti dividendus. Tačiau visi mano bandyti skaičiavimo būdai atnešė gana panašų rezultatą, tad galite pasibandyti patys, bet labai gudresnio atsakymo nerasit. Taigi po 30 metų investicijų į aktyvą B, įskaitant dividendų reinvestavimą, turėsime ~398k eurų.
Aha, sakys dividendų priešininkai, prašau koks grąžos skirtumas !
Palaukit, skaičiuoti dar nebaigėm. Nes turintis aktyvą A žmogus kol kas kaip ir neturi absoliučiai nieko. Taip, šviečia investicinėje sąskaitoje skaičius 456k EUR. Bet kas iš to ? Tu tų pinigų panaudoti negali. Jie nėra tavo. Jie yra fonde, kuris viską reinvestuoja. Todėl, norėdamas juos panaudoti, turėsi parduoti fondo vienetus ir fiksuoti pelną.
Tokiu atveju tavo viso įmokos sudarys 200*361=72 200 eurų. Tavo viso krepšelio vertė sieks 456k eurų. 15% GPM teks mokėti nuo ~383 eurų, kas sudarys ~57k eurų, dėl ko į tavo sąskaitą viso nuguls 398 eurai.
Aktyvo B atveju viso būsime įmokėję tuos pačius 72 200 eurų, teisingai ? Ne, neteisingai. Kadangi reinvestavome visas dividendų išmokas, nuo kurių mokesčiai jau sumokėti, realiai per visą laiką savų pinigų investavome 72 200 įmokų iš algos ir ~119k įmokų iš dividendų. Tad mokesčius mokėsime nuo 398-72-119=206k. Kas susives į 31k eurų mokesčių ir galiausiai ves prie ~370k eurų galutinės sumos.
Sumas rašau apytiksliai nes jos priklauso nuo to, kaip skaičiuoji. Tačiau visais mano bandytais metodais, skirtumas tarp aktyvo A pirkimo ir aktyvo B pirkimo po trisdešimties metų (tiek grąžą, tiek dividendus skaičiuojant ne kasmet, o kas mėnesį), sudaro maždaug 7.5-8.5%.
Tad realiai dėl dividendų išmokų per 30 metų investicinį laikotarpį prarandame ~8% grąžos. Arba 0.26% grąžos per metus. Arba 25-30k eurų nominalo – po štukytę už metus. Skaičiai skirsis priklausomai nuo dividendų, grąžos, skaičiavimo metodų ir taip toliau. Pavyzdžiui jei investuosime tik 15 metų, tuomet skirtumas tarp aktyvo A ir B galutinio rezultato bus vos 2% (arba ~1.7k EUR).
Ar čia daug, ar mažai, kiekvieno asmeninis reikalas. Tiesiog daug ar mažai nebūna. Šie žodžiai gali būti vertinami tik kontekste. Todėl grįžkime prie kitų dviejų argumentų prieš išmokas.
Abu jie fokusuojasi į trumpąjį-vidutinį laikotarpį. Tai yra jų esminė problema. Argumentuose nėra strateginio komponento – o nafik aš iš vis čia tuos pinigus taupau ? Ką aš iš to gausiu ? Koks mano galutinis tikslas ?
Jei tikslas tiesiog turėti kuo didesnę finansinę pagalvę, tuomet gal ir ok. Bet tai yra keistas tikslas – turėti kuo daugiau pinigų, su kuriais nieko negali veikti. Bet jei tikslas kiek žemiškesnis, pavyzdžiui susikurti papildomą pajamų srautą ilguoju laikotarpiu, tai tiek pirmas, tiek trečias argumentas neveikia, nes jie neleidžia to padaryti.
Esminis skirtumas tarp aktyvo A ir aktyvo B yra srautai. Jei turi aktyvą A, labai smagu taupyti mokesčius ir žiūrėti, kaip jo vertė auga. Tačiau iš to aktyvo jokios praktinės naudos tavo gyvenime nebus, kol jo neparduosi. O jei nuspręsi pardavinėti dalimis, susidursi ir su papildomomis transakcijų sąnaudomis, kurios ir taip nedidelį skirtumą tarp realios aktyvų A ir B grąžos sumažins dar labiau.
Tuo tarpu aktyvas B išmoka nuolatinį srautą į tavo sąskaitą. Tuos pinigus tu gali reinvestuoti, išleisti, padovanoti, suvalgyti ar ką tik leidžia tavo fantazija su jais padaryti. Jie jau tavo. Kiekvieną mėnesį per ateinančius 30 metų tu gauni realių papildomų pajamų ir jau tuomet sprendi, ką su jomis daryti.
Pirmaisiais metais toks niuansas gali neatrodyti reikšmingas. Tačiau ties 22 metais aktyvas B kiekvieną mėnesį jau generuoja 500 eurų (po mokesčių) kiekvieną mėnesį. 28/29 metais srauto dydis pasiekia 1000 eurų (po mokesčių) per mėnesį. Tam, kad šiuos pinigus gautum, tau nereikia nieko daryti. Jie tiesiog krenta į tavo sąskaitą.
Po 25 metų investavimo į aktyvą A, tu realiai neturi nieko. Tik įrašą, kad tau priklauso X vertės daiktas. Tuo tarpu aktyvo B atveju tu turi nuolatines išmokas, kurios gali realiai gerinti gyvenimo kokybę. Kas, vidutiniu atveju, ir turėtų būti investavimo tikslas.
Žinoma, yra fetišistų, kurių tikslas tiesiog kaupti ir turėti kuo daugiau teorinių pinigų sąskaitoje. Bet sveikam žmogui investavimas neturėtų būti apie begalinį pinigų kiekį. Šis procesas turi turėti aiškius tikslus. Tiesiog sukaupti daug pinigų nėra tikslas.
Ar pavyzdyje pateiktas 8% skirtumas yra didelis ? Gal ir taip. Bet tai yra 8% skirtumas tarp teorinių pinigų, kuriuos tu gali tik matyti, tačiau jų negali naudoti, ir realiai 30 metų kiekvieną mėnesį gaunamų pinigų, už kuriuos gali gyventi geriau. Kol pelnas nėra fiksuotas, kol pinigai nėra tavo sąskaitoje, tai tėra teoriniai pinigai. Kurie neturi jokios reikšmės.
Sutikti 30 metų užrakinti savo pinigus, kuriuos tu gali gauti jau dabar, vien tam, kad gautum 0.2-0.3% didesnę grąžą, neatrodo racionalu. Juo labiau, kad trumpėjant investavimo periodui, skirtumai tarp rezultatų nyksta. Tad jei investuojama bus tik 20 metų, skirtumai bus dar juokingesni. Taip pat skirtumai mažės, jei vidutinė metinė grąža bus mažesnė.
Bet tai niuansai. Esmė yra apie logiką. Kokiu tikslu tu kaupi ? Kad galėtum masturbuotis žiūrėdamas į investicinę sąskaitą, ar kad galėtum realiai geriau gyventi ?
Blogų atsakymų nėra. Nu ne, šiaip tai vienas iš šitų atsakymų yra tikrai blogas.